Parašėme tris įrašus apie tai, kada turinio sistemos nereikia. Dabar atvirkščiai: kur yra riba, už kurios ji vėl reikalinga. Riba egzistuoja, ji aiški, ir ją verta žinoti prieš renkantis, kad nereikėtų persistatyti po metų.
Du klausimai
Paprasčiausias atsakymas į klausimą „ar man reikia CMS" telpa į du klausimus. Juos suformulavo programuotojas Rick Hurst, kuris statinius puslapius darė dar 1998-aisiais, paskui kūrė savas sistemas, o vėliau perėjo prie WordPress. Žmogus, praėjęs visą ratą.
Ar svetainė maža? Ar ją prižiūrės programuotojas (arba žmogus, kuriam kodas nebaisus)?
Statinis puslapis laimi tik tada, kai abu atsakymai „taip". Maža svetainė, prižiūrima savininko, kuris kodo bijo, neatitinka. Didelė svetainė, prižiūrima programuotojo, irgi ne. Visiems kitiems atvejams Hurst rekomenduoja gerą atvirą turinio sistemą, ir mes su juo čia nesiginčijame.
Šis testas užtrunka dešimt sekundžių ir yra tikslesnis nei bet kuris funkcijų sąrašas. Mes jį užduodame pirmame pokalbyje.
„Maža" turi skaičių
Rankomis prižiūrimas SEO (puslapių pavadinimai, aprašymai, struktūriniai duomenys, svetainės žemėlapis, Open Graph) išlieka valdomas maždaug iki 30-40 puslapių. Iki tos ribos kiekviena smulkmena yra tavo rankose ir tai privalumas: nieko nesugeneruota automatiškai, nieko nepraleista.
Toliau problemos tampa ne techninės, o struktūrinės. Unikalūs meta aprašymai dviem šimtams puslapių rankomis yra priežiūros košmaras. Nėra automatinių kategorijų puslapių, nėra susijusių įrašų, puslapiavimas klysta. Ties ta riba turinio sistema pradeda atsipirkti vien dėl nuorodų ir meta duomenų tvarkymo, net jei turinio niekas nekeičia.
Tikrasis CMS paleidiklis: tvirtinimo grandinės
Yoast įkūrėjas Joost de Valk, kuris pats paliko WordPress, ribą brėžia taip: turinio sistema reikalinga, kai keli redaktoriai dirba kasdien „su rolėmis, tvirtinimo grandinėmis ir planavimu", arba kai svetainė turi dinaminę funkciją lankytojams (paskyros, paieška dideliame kataloge, užsakymai).
Pastebėk, ko tame sąraše nėra. Puslapių skaičiaus. Tinklaraščio. Noro kartais pasikeisti tekstą. CMS parduoda valdymo tvarką: kas gali, kas tvirtina, kada publikuojama. Vieno žmogaus verslas valdymo problemos neturi, nes visas grandines sudaro vienas žmogus.
Statyba ir turinys yra skirtingi etapai
Trečias orientyras, mums naudingiausias, iš DatoCMS: „DI pagreitina statybą, o CMS valdo turinį po statybos."
Tai ne konkuruojantys pirkiniai, o skirtingi etapai. Todėl palyginimai „DI pakeitė mano CMS" visada prasilenkia: vienas kalba apie statybą, kitas apie gyvenimą po jos. Praktinė pasekmė svarbi: sprendimą dėl turinio sistemos galima atidėti be nuostolių. Pastatyk greitai ir paprastai dabar. Turinio sluoksnį pridėk tada, kai prieigos prireiks antram žmogui. Svetainės kodas ir turinio saugykla yra atskiriami dalykai, ir redaktorių galima prijungti vėliau, neperstatant svetainės.
Būtent taip dirba mūsų dvi studijos. nocode.lt stato paprastai ir greitai. Kai svetainė išauga, webflow.lt perkelia ją į Webflow su visa turinio sistema. Tai įprastas darbas, ne drama.
Viena funkcija, kuriai atsakymo nėra
Webflow specialistas, sąžiningai palyginęs abi puses, įvardijo vieną konkrečią spragą: teisės. Kas ką gali redaguoti. Smulkus prieigos valdymas, kai rinkodara mato vieną dalį, o teisininkai kitą. DI sugeneruotas puslapis čia atsakymo neturi, ir nereikia apsimesti, kad turi.
To paties specialisto argumentas už DI irgi vertas dėmesio, nes jo nesitikėtum iš Webflow žmogaus: verslui, kuris greičiausiai keis kryptį, DI laimi, nes „gali pradėti iš naujo palyginti pigiai". Išmetamumas yra privalumas, kai dar nežinai, kas esi.
Kaip tai atrodo praktiškai
Iki 30-40 puslapių, vienas ar du žmonės, pakeitimai kelis kartus per metus, jokių paskyrų lankytojams: paprastas puslapis, be sistemos. Tai mes.
Daugiau puslapių, keli redaktoriai, tvirtinimai, teisės, dinaminės funkcijos: Webflow. Tai webflow.lt.
Jei klausimas „kas ką gali redaguoti" tau jau kyla, riba peržengta. Jei dar nekyla, greičiausiai neperžengta, ir tau užtenka svetainės.